Be pagražinimų ?! - užsidegiau - Ar tu išprotėjai? Vadink tai didžiausiu mano gyvenime įžeidimu. Vadink baisiausiai nevykusiomis, šlykščiausiomis pasaulyje piršlybomis!
Hju veidas įgavo šaltą, akmeninę išraišką.
Džeine, tu taip reaguodama darai didelę klaidą. Gal pasitartum su Vivjena.
Maniau, kad labiau manęs priblokšti nebegali niekas, bet, deja, klydau. Dabar buvau visiškai apstulbinta.
Ak, Hju, - dusdama išstenėjau, - vežk mane iš čia. Vežk mane namo. Tuojau pat.
Hju ilgai į mane žiūrėjo, jo gražų veidą darkė suglumusi išraiška. Tarsi negalėjo suprasti, kodėl taip nuliūdau. Galiausiai pasislinko prie vairo. Įkišo raktelį ketindamas užvesti automobilį.
Leisiu tau čia apsižvalgyti.
Per mane pasilenkęs, atidarė dureles ir atsegė diržą. Atsirėmęs į sėdynę laukė, o kiekviena jo kūno dalelė skleidė panieką.
-Ką-ą-ą-ą?
Išlipk. - Tonas ledinis, krumpliai ant vairo pabalę. Kai aš tuoj pat neišlipau, pasisuko ir ėmė rėkti: - Nešdinkis iš mano sušikto automobilio!
Degančiais skruostais iššokau iš automobilio. Jis mane išmetė? Ir tai padarė Brukline.
Nelaukęs, kol užtrenksiu dureles, Hju pavarė mašiną atgal, o paskui, žerdamas man į kojas žvyrą, nurūko.
Jis taip pasielgė. Nusivežė mane į vidurį Bruklino, paskui išspyrė, neparvežė namo.
Keista, nepraliejau nė ašarėlės.
Bent jau pirmąsias šešias su puse sekundės.
Trisdešimtas
Jis neturėjo nieko, bet laiko - į valias. Buvo puiki diena, norėdamas atsikratyti įpročio galvoti apie Džeinę, Maiklas išėjo pasivaikščioti, gal nueis į kiną. Eidamas ant laiptų susitiko grįžtantį namo Oveną - su Pete, padavėja iš Olympia. O, ne. Ką aš padariau? Ovenas ir Petė?
Jie buvo gana įdomi pora, tačiau Maiklas, kiek pažinojo Oveną, juo nepasitikėjo, o Petė jam labai patiko. Jis nenorėjo, kad tas prisiekęs mergišius ją įskaudintų.
Sveikas, Maiklai, - džiugiai, kaip visada restorane, nusišypsojo Petė. - Tikėjausi tave pamatyti. Norėjau padėkoti už tą rytą, kai atsivedei į Olympia Oveną.
O, kokie niekai. Geriausi blynai visą parą, tiesa? Kaip judu gyvuojat?
Jis bandė Oveną žvilgsniu įspėti: „jei įskaudinsi šią merginą, aš tave užmušiu", bet Ovenas į akis nežiūrėjo.
Petė tebesišypsojo ir tikrai atrodė laiminga.
Aš gyvenu puikiai. O šis vyrukas, nors storžievis, bet geros širdies. Toks pokštininkas. Antras Deinas Kukas.
Aš ne toks, - įsižeidęs pasakė Ovenas. - Kaip tau ir į galvą atėjo? O kas tas Deinas Kukas?
Matot? - meiliai pasakė Petė. - Jis žino, kad Deinas Kukas yra komikas.
Taip, Ovenas keistas tipas, - pasakė Maiklas, norėdamas nebeslėpti savo nuomonės ir įspėti Petę. Ovenas nebuvo žiaurus tyčia, bet Maiklas nesitikėjo, kad viskas baigsis gerai. - Ką gi, iki pasimatymo.
Iki! - atsakė Petė.
Atsidusęs Maiklas leidosi laiptais. Dėl Petės jam buvo neramu... ir dėl jos mergytės. Ovenas tiesiai šviesiai jam pareiškė, kad kiekviena jo sutikta moteris jam tik sekso objektas, net žmona. Tai bent. Na, gal Petė jį išgelbės nuo jo paties.
Jis pažiūrėjo aukštyn į juos ant laiptų, o ten švietė Oveno „visada išsisuksiu" šypsena. Štai kaip.
Nesmerk, Maikai! - sušuko Ovenas ir nusišiepė.
Dieve Aukščiausias, tai/fs juos suvedė. Ir dar vadinasi Petės draugu.
Išėjęs į gatvę, Maiklas nežinojo, ką nori veikti. Prie Džeinės buvo nusprendęs nesiartinti - atkrinta. Buvo savaitgalis, todėl gatvės atrodė apytuštės, o tai visada buvo malonu. Bet Petės, einančios pas Oveną, vaizdas neišėjo jam iš galvos ir sugadino dar neprasidėjusią dieną. Be to, jis dar nebuvo visiškai atsigavęs po susitikimo su Džeine.
Paskui atėjo į galvą mintis, kurią, kaip jis tikėjo, pakišo ne Ovenas. Gal ji ir bus tas laimingas bilietas, kuris išgelbės dieną.
Jis paskambino Klerei de Lunei, o ji šį gražų sekmadienį buvo namie ir, taip, mielai norėtų jį matyti.
Trisdešimt pirmas
Brukline, tikriausiai, pagaliau radau taksi. Tikriausiai jis vėl važiavo per Bruklino tiltą. Ir tikriausiai išleido mane prie namų Septyniasdešimt penktojoje gatvėje.
Taip tikriausiai buvo... bet aš gerai neprisimenu.
Gerai prisimenu, kaip nuzvimbė Hju; prisimenu, kad man ant blauzdų pasipylė aštrus žvyras; ypač gerai prisimenu, kad parodžiau jam nepadorų gestą. Paskui... Martinas laiko atidaręs duris, o aš svirduliuodama einu prie lifto.
Kai atidariau duris, skambėjo telefonas, o aš apspangusi atsiliepiau, net nepagalvojusi, kad tai galėtų būti Hju.
Džeinė klauso, - atsiliepiau automatiškai nuspirdama batus.
Džeine Aukseli! - valdingas motinos balsas. - Kur tu? Sakei, kad ateisi pietauti! Aš valgau tą nuostabią norvegišką sūdytą lašišą iš Zabar. Čia yra Karlas Fridkinas. Ir turiu naujos Valentino kolekcijos nuotraukas. Ir...
Atsiprašau, mama, neateisiu. Nekaip jaučiuosi.
Švelniai pasakyta.
O gal dėl blogos savijautos kaltas... Hju Mekgratas? - žaismingai paerzino motina. - Atsivesk tą mielą berniuką. Galėsime pasišnekėti apie „Ačiū Dievui".
O, to nebus.
Hju čia nėra, o aš blogai jaučiuosi. Pakalbėsim vėliau, mama.
Nelaukiau, kol ji pasakys sudie. Tuojau pat nusprendžiau, kad viena tuščiame bute neištversiu. Būsiu bet kur, tik ne čia. Ne čia ir ne Brukline. Pakeičiau žvyro sukapotas pėdkelnes į džinsus, užsimečiau Music in the Park marškinėlius ir pasileidau į centrą. Be jokio tikslo.
Po kokių dvidešimties minučių pasukau į vakarus. Ten Her- mes5 . Ir Robinson Galleries6 . Ir ten mano vaikystės antrieji namai Tiffany.
Užrašas lange skelbė: „Sekmadieniais atidaryta nuo 11 iki 18." Aišku, žinojau. Kiek sekmadienio popiečių mudvi su Vivjena praleidome matuodamosi paveldėtas brangenybes, pro lupą žiūrėdamos į deimantus? Buvau gal tik septynerių, o jau galėjau su išmanymu kalbėti apie fasetės proporcijas ir kuo pranašesnis brilianto Assher šlifavimas už daugiabriaunį šlifavimą.
Nutaikiusi akimirką, tarsi šokčiau per virvutę, prasmukau pro sukamąsias duris 57-ojoje gatvėje. Po akimirkos buvau prie Penktojo aveniu įėjimo ir staiga užsimaniau nusipirkti žiedą su deimantu.
Trisdešimt antras
Vos įėjus į Tiffany atgijo prisiminimai. Po mano kojomis minkštas kilimas, blizga mediniai rėmai, iš po vitrinų stiklų sklinda lempų šiluma. Tai buvo vienintelė vieta, kur mes su Vivjena eidavome vienos, be jos palydos, kaip tikra motina ir duktė. Vieta, kur mano motina atrodė tokia, kokia yra - net labiau, negu būdama teatre, - ir laimingiausia.
Tyrinėjau vitrinos stendą, lyg planuočiau birželio mėnesį vestuves, - bet joms šiandien padariau galą. Deimantiniai žiedai atrodė kaip žvaigždynas, visi išdėstyti dieviška iš anksto numatyta tvarka: nuo mažiausių žiedelių su vos įžiūrimu vienu deimantuku iki rinktinių, natūraliai rausvų ir geltonų kvadratinės ar kriaušės formos deimantų platinoje, kurių kiekvienas kainuoja daugiau negu prabangus automobilis.
- Ar galėčiau jums ką nors parodyti? - lyg iš oro išdygo pardavėja.
Ji, mano supratimu, buvo elegancijos įsikūnijimas: juodas kostiumėlis, su dailiu perlų vėriniu - viskas kaip reikiant.
Hm-m, - pasakiau.
Pastebėjau jos vogčia mestą žvilgsnį į mano kairę ranką be žiedų.
Žinote, - patikliai pasakė ji, vikriai atrakindama vitriną, - daugybė moterų dovanoja sau deimantus nešioti ant dešinės rankos piršto.
Dovanoja sau. Pasirodo, taip sakoma. Skamba daug geriau, negu, tarkim, lepinasi.
Taip, tikrai mačiau tokių reklamų Vanity Fair ir Harpers Bazaar. Kiekvienas žiedas su prasmingu pavadinimu. Ypatinga diena. Išsipildžiusi svajonė. Nuostabi paslaptis. Lia lia lia. Tačiau parduodami pavyzdžiai, aišku, mane veikė, na, truputį veikė.
Ar galėčiau pažiūrėti šį? - paklausiau, rodydama į elegantišką Tiffany Iškilmių žiedą su per tuziną platinos juostelėje įstatytų puikių deimantų.
Gražus, tiesa? - pasakė pardavėja, atsargiai dėdama jį ant juodo aksomo gabalo. Deimantai žaižaravo vidine ugnimi, ir net būdama septynerių būčiau galėjusi pasakyti, kad jie tobulai nušlifuoti.
Viešpatie, žiedas buvo gražus. Toks gražus, kad man nuo jo beveik skaudėjo akis. Skaudėjo ir širdį.
Pasimatuokite, - ragino velnio parankinė.
Užsimoviau jį ant dešinės rankos didžiojo piršto. Ak! Jaučiausi visai suaugusi. Nuo jo mano riešas tiesiog dunkstelėjo ant prekystalio. Tikrai, tikrai stulbinantis. Tikras Iškilmių žiedas.
Jums puikiai tinka. Nereiks net taikyti dydžio, - lyg sąmokslininkė sušnibždėjo ji.
Esu buvusi Tiffany ganėtinai daug kartų, todėl supratau, kad šalia manęs stovintis vyriškis pilku kostiumu, apsimetantis žiūrintis į deimantus, apsaugininkas. Ar atrodau įtartina? Pavojinga? Gražu...
Kokia jo kaina? - paklausiau, jausdama, kaip spurda širdis.
Ji sušnibždėjo: „Trylika tūkstančių." Tas skaičius iš jos lūpų
nuskambėjo lyg pavogta neįtikėtina suma.
Ramiai pasakiau:
Norėčiau jį pirkti.
Pardavėja, tarsi tokius žodžius girdėtų kas dešimt minučių, pasakė:
Žinoma.
Padaviau jai savo kredito kortelę ir asmens liudijimą. Sandoris vyko greitai, o taip, Virdžinija, tam yra priežasčių.
Paskaičiusi mano vairuotojo pažymėjimą, pardavėja paklausė:
Ar jūs kartais ne Vivjenos Margo giminė?
-Ji mano motina.
Pardavėja išmykė supratingą „aišku", ir po keleto minučių aš stovėjau Penktajame aveniu, o deimantų briaunelės ant mano rankos idealiai spindėjo saulėje.
Eidama į centrą, vogčiomis žvilgtelėjau į ranką. Laukiau, kol pasikeis perėjoje šviesos. Dar kartą slapta žvilgtelėjau į ranką.
Paskui pažvelgiau į kairę.
Štai ji.
Viliojanti Tiffany parduotuvė.
Trisdešimt trečias
St. Regis! Man St. Regis patinka, - sušuko Klerė, kai jiems su Maiklu pasukus už 55-osios gatvės kampo pasirodė viešbutis. Jis ją paėmė iš namų prie Brajanto parko, kur ji gyveno su kita manekene. Paskui jie ėjo į šiaurę Šeštuoju ir Penktuoju aveniu. Maiklas juokavo, kad galėtų jai nupirkti kokį niekutį iš Tiffany - dar vienas keistas į galvą atėjęs prisiminimas apie Džeinę.
Ar tu, Maiklai, turtingas? - paklausė juokdamasi Klerė.
Tik dvasiškai, - atsakė jis.
Iš tikrųjų užtekdavo jam spragtelėti pirštais, ir gaudavo beveik viską, ko nori. Tiesiogine prasme. Pliaukšt! Ir kišenėje atsiranda pinigų. Jis nesuprato, kaip tai atsitinka, bet ar tam priešinsies? Kad ir kaip būtų, Maiklo poreikiai buvo nedideli; jam patiko gyventi kukliai.
Ar galime užeiti į vidų? - paklausė Klerė.
Be abejo. Mums St. Regis patinka!
Ir staiga jis atsidūrė tiesiai Maiklui prieš akis - Astor Court. Atrodė, kad viskas viešbučio restorane pasikeitė ir kartu išliko tiksliai taip, kaip buvę. Moterys, vilkinčios dizainerių kurtais drabužiais, tėveliai, atvedę savo atžalas pietų, ištisos šeimos, šveičiančios pyragaičius su kremu, „Napoleono" tortus, vaisinius pyragus ir degintos karamelės kremą.
-Jūs dviese? - pasiteiravo administratorius.
Malonėkite. Dviese, - pasakė Maiklas, jausdamas pagreitėjusi pulsą. Ir kodėl jis pagreitėjo? Juk čia Džeinės nepamatė. Net aštuonmetės Džeinės.
Jį su Klere pasodino prie nuošalaus keturviečio staliuko, o po akimirkos du papildomus serviruotės komplektus kažkas nunešė.
Čia pasaka! - pasakė Klerė, - penkerius metus gyvenu Niujorke, o čia niekada nebuvau.
Maiklas nusišypsojo patenkintas, kad gali suteikti jai šį malonumą. Jo akys tyrinėjo kiekvieną salės kampelį. Atrodė, kad restoranas įšaldytas laike. Muzika groja Love in Bloom, vežimėliai lūžta nuo desertų, porcelianiniai padėklai apkrauti sumuštiniais prie arbatos.
Trūksta tik išgalvoto draugo, valgančio melioną, trūksta aštuonerių metų mergytės, kemšančios kavos ledus su karameliniu padažu. Tarsi scena būtų paruošta, o pagrindinis veikėjas nepasirodo.
Scenoje trūko Džeinės.
Ką jis daro? Bando atkurti laimingiausias savo gyvenimo popietes. Su Klere de Lune, liūdnos, drąsios, nuostabios mergytės pakaitalu, mergytės, kuri jam pasitraukus liko jo širdyje. Jis pažvelgė į Klerę:
Ar tau čia patinka?
Ji nušvito.
Žinoma! Labai patinka, Maiklai! Kuriai merginai nepatiktų? Aišku, jei tu pastebėjai, kad aš - mergina.
Maiklas nurijo seilę.
Na, ką tu, tikrai pastebėjau.
Trisdešimt ketvirtas
Mane apėmęs svaigulys skubiai leidžiant krūvą pinigų žiedui, kurį galėjo pastebėti ir iš kosminės stoties, palengva praėjo, prasidėjo nerimas. Taip veikia visos geros narkotinės medžiagos. Dabar man būtinai reikėjo atsipalaiduoti, nusiraminti. Valio, sugalvojau: kadangi šiandien eik-po-velnių diena, valgysiu desertą. St Regis tam buvo tinkamiausia vieta. Aš kabojau ant siūlelio: mano buvęs vaikinas - egomaniakas, visiškas, beviltiškas bukagalvis; mano šiuolaikiška motina varo iš proto ir tai tęsiasi dešimtmečius; aš ką tik išleidau didžiulę sumą pinigų žiedui, kurio man visai nereikia. Jei ne tai, viskas labai puiku.
