Jis numetė savo nešulį bute, tačiau čia pasilikti negalėjo. Ne dabar, ne tokios būsenos.
Po keleto minučių spėriai žingsniavo Brodvėjumi, stebėdamas pilkus žmones, pilkus taksi ir visų pilkiausius Niujorko pastatus. Jam skausmingai trūko Džeinės, giliai krūtinėje slypėjo toks skausmas, kad nors mirk. Svarstė, ką ji veikia, ar gerai jaučiasi. Ar jo planas pavyko?
Galiausiai nebeištvėrė: paskambino į jos butą. Kelis kartus telefonui nuskambėjus, išgirdo Džeinės balsą. Čia Džeinė. Prašau palikti žinutę. Man labai svarbu. Ačiū.
Dieve, kaip jam patinka jos balsas.
Netoli Linkolno centro jo vos nepartrenkė motociklas, sukantis pagal visas taisykles į dešinę.
Atsibusk, prakeiktas asilo šikna! - suriko vairuotojas.
Geras patarimas. Jis norėtų atsibusti iš šito baisaus košmaro.
Nuėjo dar vieną kvartalą, nusprendęs nesustoti, ir staiga jam
toptelėjo į galvą: einu kažkur; į ypatingą vietą!
Bet kur?
Atrodo, į šiaurės rytus.
Pagaliau suvokė, kad jį gena kažkokia išorinė jėga. Paskui suprato, bent manė, kad supranta.
Pasileido bėgti.
Jo akys prisipildė ašarų, ir ašaros riedėjo nesustodamos. Žmonės žiūrėjo, keli pasisiūlė padėti. Maiklas bėgo toliau. Dabar jis tikrai žinojo, kur bėga.
Į Niujorko ligoninę.
Ir žinojo, ką ten ras.
O Dieve, Džeinė! Neleisk tam įvykti.
Reikėjo, mąstė Maiklas, man bučiuoti ir myluoti Džeinę daugiau.
Reikėjo pasilikti Nantakete.
Reikėjo...
Septyniasdešimt trečias
Pagaliau Jorko aveniu ir 68-oji gatvė. Maiklas beveik atbėgo.
Jis įlėkė pro Niujorko ligoninės pagrindines duris. Keista, bet šioje nelemtoje vietoje jis lankėsi anksčiau, kai vaikystėje Džeinei operavo tonziles. Ėjo tiesiai pro informacijos stalą, prisimindamas, kur yra liftai.
Tiesįiai ilgu koridoriumi, paskui į dešinę.
Jam reikėjo į septintą aukštą. 703 palatą.
Priešais jį į liftą plaukė žmonės. Dvi medicinos seserys, susikibusios už rankų, gydytojas, lankytojai, maža mergaitė, šaukianti senelį. Kodėl leidžiama, kad būtų tiek kančios? Staiga jį užplūdo klausimai.
Nemanau, kad čia tilptų dar vienas, - pasakė jam gydytojas.
Atsiprašau, - pasakė Maiklas, - mes galime pasispausti, sutilpti. Jūs nustebsite, kiek daug mes galime.
Mes, jis galvojo ir sakė. Mes.
Žmonės lifte nervingai susižvalgė, jų žvilgsniai tarsi bylojo: įlipo pamišėlis.
Pagaliau durys užsidarė ir kabina pajudėjo aukštyn.
- Nereikėjo man jos palikti, - sumurmėjo sau Maiklas. Kad ir kaip būtų, reikėjo likti su Džeine. Dabar žiūrėk, kas atsitiko. Jo kvailas planas nepasiteisino. Tik be reikalo ją įskaudino. Koks jis kvailys!
Liftas pakilo į septintą aukštą. Maiklas prasibrovė iš jo pirmas, paskui nubėgo pro seselės postą. Sulėtino žingsnius tik artindamasis prie 703 palatos.
Durys buvo praviros. Jis nubraukė nuo suprakaitavusios kaktos plaukus ir nusišluostė veidą rankove. Turėjo atrodyti ramus ir pasitikintis savimi. Tačiau nebuvo ramus. Atrodė, kad jo širdis sprogs. Anksčiau niekada nejuto krūtinėje spaudimo, o dabar nežmoniškai spaudė.
Pagaliau atidarė duris ir apžvelgė palatą. Prie lovos krašto sėdinti seselė stebėjo širdies monitorių.
Tai, ką jis pamatė paskui, užėmė kvapą. Užsidengė ranka burną, bet vis tiek išsprūdo aiktelėjimas.
To jis nesitikėjo, visiškai. Tačiau jam tai atrodė prasminga; paaiškino viską, kas atsitiko. Šiaip ar taip, išankstinis planas buvo.
Septyniasdešimt ketvirtas
Ligoninės lovoje gulėjo kai kas kitas.
Ne Džeinė. Ne ji, ko jis tikėjosi ir bijojo.
Ten buvo Vivjena.
Iš pradžių Maiklas nesusivokė, bet paskui suprato, ir viskas po gabaliuką susidėliojo. Miršta Vivjena. Jam skirta padėti Vivjenai.
Ji gulėjo nejudėdama. Tokios jos niekada nebuvo tekę matyti. Jos veidas, nors ir įdegęs, buvo nepaprastai išblyškęs, be grimo. Plaukai palaidi, prie šaknų žili. Tačiau atrodė savotiškai giedra ir graži. Labai daug kuo panaši į Džeinę, todėl jo širdis suminkštėjo. Norėjo jai padėti, jei tik galės. Norėjo padėti joms abiem.
Vivjena, - tarė jis. Paskui seselei pasakė: - Aš - šeimos narys. Gal leistumėte mums minutėlę pabūti?
Seselė jam nusišypsojo ir pakilo.
Būsiu už durų. Žinote, ją ištiko insultas.
Vivjena atsimerkė ir į jį pažiūrėjo. Paskui vėl trumpai užsimerkė, tarsi bandydama kažką suprasti. Jis maloniai pasakė:
Vivjena, aš čia tam, kad tau padėčiau. Aš - Maiklas.
Ji atsimerkė, tamsiai mėlynos jos akys nebuvo išblukusios.
Maiklas? - paklausė švelniausiu balsu, kokio jis niekada nebuvo iš jos girdėjęs. - Džeinės Maiklas?
Taip, Džeinės Maiklas. - Jis paėmė jos ranką. - Norėčiau, kad galėtum pamatyti, kaip puikiai atrodai, - pasakė jis. - Tokia, kokia visada nori atrodyti. Graži.
Mano piniginėje yra veidrodėlis, - pasakė ji.
Maiklas nuėjo ir paėmęs parodė Vivjenai, kaip ji atrodo. Tokios pažeidžiamos jos nebuvo matęs, išvydo joje slypintį vaiką.
Esu atrodžiusi ir geriau. Manau, kad ir blogiau. Argi dabar tai svarbu?
Aišku, svarbu, - nesutiko Maiklas. - Gerai atrodyti yra puikiausias revanšas.
Tada ji nusišypsojusi padėjo ranką ant Maiklo rankos.
Kur mano duktė? Ar Džeinė čia? - paklausė ji. - Negaliu išeiti, kol nepamatysiu savo Džeinės Aukselio.
Septyniasdešimt penktas
O jei būčiau nesugebėjusi galiausiai atsiliepti telefonu ir išgirsti beveik nesuprantamai pro ašaras veblenančią Merę Luizą, kad kuo greičiau turiu bėgti į Niujorko ligoninę? Padėjusi telefoną jaučiausi, lyg būčiau išėjusi iš savo kūno. Vis dar buvo bloga, bet pykino mažiau. Buvo silpna ir truputį drebėjo kojos. Apsivilkau švariais drabužiais, paskui tarsi iš šalies mačiau, kaip kažkas panašus į mane skuba į vestibiulį ir sako Martinui: „Prašau iškviesti man taksi."
Tačiau tai aš išpuoliau iš taksi priešais Niujorko ligoninę, nudūmiau prie informacijos staliuko ir sužinojau, kad Vivjena Margo guli 703 palatoje.
Prie uždarytų durų laukė Merė Luiza. Ji pabučiavo mane į skruostą ir palingavo galvą. Karlas Fridkinas stovėjo koridoriuje. Jis buvo nuleidęs galvą, bet mačiau jo akyse skausmą.
- Kai tai atsitiko, Karlas buvo su ja, - pasakė Merė Luiza.
Kaip tik tada atsidarė motinos palatos durys ir moteris baltu chalatu paklausė, ar aš esu Džeinė. Ji prisistatė esanti motinos neurologe.
- Jūsų motiną ištiko insultas, - maloniai paaiškino ji. - Tai įvyko vakar teatre. Ji jūsų laukia.
Linktelėjau, stengdamasi neverkti, bandžiau būti narsi, kokios manęs Vivjena tikėjosi. Bet eidama į palatą visa drebėjau.
Motina atrodė labai išblyškusi, labai maža, visiškai nepanaši į save.
O šalia, laikydamas jos ranką, sėdėjo Maiklas.
Septyniasdešimt šeštas
Maiklas pažvelgė į mane, vos pastebimai linktelėjo ir supratingai šyptelėjo.
Labas, - sušnibždėjo jis, - pasikeiskim vietomis.
Jis atsistojo, o aš atsisėdau ant kėdės šalia Vivjenos.
Labas, mama. Čia Džeinė. Aš čia.
Motina pasuko galvą, ir mūsų akys susitiko. Ji sunkiai kvėpavo. Pamaniau, kad nori kalbėti, bet negali, ko anksčiau jai neteko patirti. Buvo nepasidažiusi, be tobulos šukuosenos. Vilkėjo paprastais ligoninės marškiniais - iš to galėjau spręsti, kad jai labai bloga. Jei jai būtų buvę bent kruopelytę geriau, ji tų marškinių nebūtų vilkusis.
Atrodė, kad ji manim apsidžiaugė.
Pasislinkau prie jos arčiau.
Ką, mama. Ką nori pasakyti?
Pagaliau ji prabilo, jos balsas bflvo švelnus ir malonus.
Aš tau buvau griežta, Džeine Aukseli. Suprantu, - pasakė ji. Paskui ėmė verkti. - Atsiprašau. Labai atsiprašau.
Nieko tokio. Viskas gerai, - pasakiau jai.
Bet norėjau, kad tu būtum stipri. Kad tau nereikėtų, kaip man, būti tokiai šaltai, kietai ir veidmainei. Kad nepavirstum Vivjena Margo. Būtų siaubinga.
Prašau nekalbėti. Tik laikyk, mamyt, mano ranką.
Ji nusišypsojo.
Man patinka, kai vadini mane mamyte.
Visada man sakydavo, kad negali to pakęsti.
Paėmusi mano ranką, paspaudė.
Ačiū Dievui, Džeine Aukseli, esi nė trupučio į mane nepanaši. Tik tokia pat sumani. Todėl tau dar geriau seksis. Bet tu visada būsi gera. Būsi Džeinė. Darysi viską savaip.
Girdėdama tokį pripažinimą, negalėjau sulaikyti ašarų, ašarų, kurias slėpiau daugelį metų.
Maniau, kad būdama į tave nepanaši labai tave nuvyliau.
Oi, Džeine Aukseli. Ne, ne, ne. Niekada. Nori, pasakysiu?
-Ką?
Tu esi vienintelis žmogus, kurį aš kada nors mylėjau, vienintelis. Tu - mano gyvenimo meilė.
Jos gyvenimo meilė.
Nuo ašarų man peršėjo akis, skaudėjo gerklę ir krūtinę, o mano motina atrodė ramybės įsikūnijimas.
Paskui pagalvojau: tai štai kaip? Po tiek metų scenos darbininkų barimo, rėkimo ant sekretorių, kovų su investuotojais. Po dešimtmečių rikiuojant tarnaites, vairuotojus, maisto ir gėrimų tiekėjus ir dekoratorius. Po daugybės dizainerių kurtų suknelių, tūkstančius dolerių kainavusių batų. Po visų kelionių į Paryžių, Londoną, Bankoką ir Kairą. Štai kaip viskas baigiasi - trapi moteris ligoninės lovoje. Mano motina ir aš. Pagaliau kartu.
Eikš arčiau, Džeine Aukseli, - paprašė ji. - Aš neįkąsiu. Tikriausiai ne, - pridūrė silpnai šyptelėjusi.
Pasilenkiau taip arti, kad mūsų veidai beveik lietėsi.
Turiu prašymą.
Žinoma, mama... mamyte. Ko nori?
Dėl Dievo meilės, pasirūpink, kad mane palaidotų... su ta naująja Galjano brokato suknia. Ne juoda. Su juoda atrodau siaubingai.
Negalėjau nenusišypsoti. Ji buvo Vivjena iki galo, ištikima sau.
Galjano, - pasakiau. - Pasirūpinsiu.
Ir dar vienas dalykas, Džeine.
-Koks?
Tu irgi per laidotuves nevilkėk juodai. J^oda spalva daugelį žmonių plonina. Bet kažkodėl tu su juoda per pečius atrodai truputį stamboka.
Nusišypsojau plačiau.
Gerai, mamyt. Vilkėsiu rožinę. Kaip tik turiu tokią suknelę.
Tu nepakartojama, - pasakė motina. - Visada buvai tokia. Rožinė suknelė per laidotuves. Būtinai apsivilk.
Pažiūrėjau į Maiklą. Dabar jis taip pat šypsojosi.
Motina užmerkė akis, jos kūnas sudrebėjo. Nenorėjau jos netekti. Savo mamytės. Pagaliau ji buvo mano mamytė.
Maiklas atsistojo ir nuėjo prie kito lovos krašto. Aš laikiau jos ranką. Maiklas laikė kitą. Tai - pabaiga, ar ne? Viskas vyko per greitai ir per staiga.
Pasilenkusi pabučiavau Vivjeną į švelnų, lygų skruostą. Ji nusišypsojo ir vėl atsimerkė. Nežymus galvos krustelėjimas pasakė, kad ji nori manęs arčiau.
Džeine, vienintelis bjaurus dalykas mirštant yra pasakyti tau sudie. Aš tave labai myliu. Sudie, Džeine Aukseli.
Sudie, mamyt. Ir aš tave labai myliu.
O paskui motina mane paskutinį kartą pabučiavo, kad ją amžinai prisiminčiau.
Septyniasdešimt septintas
Kaip ji ir norėjo, Vivjeną palaidojome su Galjano suknele. Atrodė gražiai. Apskritai visos laidotuvės buvo iškilmingos ir jaudinančios. O kaipgi kitaip? Vivjena jas iš anksto suplanavo iki mažiausių smulkmenų.
Aš vilkėjau rožinę suknelę. Ivo Sent Lorano rožinę.
Mišios, aišku, buvo laikomos Sv. Baltramiejaus bažnyčioje Parko aveniu.
Du pianistai pagrojo Bramsą be mažiausios klaidelės, tarsi prie jų būtų stovėjusi Vivjena. Paskui solistas padainavo melodijas iš mano motinos pastatytų miuziklų. Porą kartų susirinkusieji dainavo drauge.
Galiausiai, pasibaigus mišioms, labai šiltą pavasario dieną mes visi stovėjome ir dainavome mano motinos mėgstamą dainą Jingle Bells. Sunku tuo patikėti, bet daina puikiai tiko. Tarytum ji būtų žinojusi, kad tiks. Džiaugiausi už ją. Mano motina pateikė paskutinį savo hitą.
Einant iš Sv. Baltramiejaus bažnyčios prie limuzinų Maiklas man pasakė:
-Jei būtų pasiūlę kokteilių, tai būtų galėję virsti susitikimo su Vivjena Margo vakarėliu. Kaip ir turėtų būti.
Man viskas patiko, - pasakiau ir apkabinau jį. - Nes ir jai būtų patikę.
Susirinko visi svarbūs asmenys arba jais apsimetantys. Ne tik Elsė, Merė Luiza ir bendradarbiai. Labai garsūs aktoriai, režisieriai, scenos darbininkai ir choreografai, dekoracijų statytojai ir grimuotojai. Visi atvyko pagerbti mano motinos ir jos laimėjimų, kurių buvo daugybė, įskaitant ir išauginimą manęs tokios, kokia esu.
Tėvas buvo su žmona Ele, o keturiasdešimt aštuonerių Elė pagaliau ėmė atrodyti vyresnė negu trisdešimties. O gal pagerbdama Vivjeną ji tiesiog kukliai pasipuošė.
