Būk atsargi, kai išeisi, - pasakė Maiklas.
Jis norėjo parodyti į Oveno butą ir pasakyti „būk atsargi, kai įeisi" bet nepasakė.
Petė nusišypsojo.
Hill Street Blues. Man tas šou patiko. Taip visada sakydavo policininkas, tiesa? Iki, Maiklai.
Jis nusekė laiptais žemyn paskui Petę, bet, kai išėjo į gatvę, jos nebebuvo. Tikėjosi, kad jai viskas bus gerai. Jautėsi už ją šiek tiek atsakingas. Gal ir be reikalo.
Galiausiai sutelkė dėmesį į savo dieną.
Neturėjo supratimo, kur šį rytą eis, bet žinojo, kad tai bus susiję su Džeine.
Skusdamasis įsipjoviau! - garsiai nusistebėjo jis, o praeiviai keistai į jį pasižiūrėjo. - Vadinasi, taip turėjo būti.
Keturiasdešimt antras
Normaliai (jei taip galima pasakyti) rytais jis gerdavo kavą ir valgydavo pyragaičius su „draugais" Bet šį rytą jam reikėjo vėl pamatyti Džeinę, su ja pakalbėti. Dar bent vieną kartą. Taigi jis lėtai ėjo pėsčias ir išdrįso įeiti į pastatą, kur ji dirbo, o tai iš pradžių atrodė gera mintis, bet dabar jautėsi padaręs didelę klaidą, vieną iš daugelio. Ką jis čia veikia? Ką tikisi pasiekti?
Sveiki, - pasakė moteris ViMar Productions priimamajame prie stalo, nutraukdama jo minčių fugą. - Jūs tikriausiai aktorius? Ar norite palikti savo anketinius duomenis?
Maiklas papurtė galvą.
Kodėl taip sakote?
Ak, ar matėte save veidrodyje?
Jis svarstė, ką jai atsakyti, kai pro dideles raudonas dvivėres duris už sekretorės priimamojo įžengė bauginanti būtybė iš praeities. Tai buvo Vivjena, ir, Viešpatie, ta moteris buvo plastinės chirurgijos meno gyva liudininkė. Kiek dešimčių tūkstančių dolerių išleido, kad jos oda būtų ištempta taip lygiai? Tikras stebuklas: ji nė truputėlio nepaseno.
Gal plastinę chirurgiją kiek išdavė blizganti kakta; truputį per daug išsišovę skruostikauliai. Tačiau ji atrodė puikiai. Padžiūvusi, bet vis tiek įspūdinga. Ir, žinoma, kupina energijos.
Vivjena atkreipė į jį dėmesį. Maiklas žinojo, kad, nors buvo ją matęs tūkstantį kartų, jį Vivjena mato pirmą kartą.
O, labas, - tarė Vivjena, paleisdama į darbą visą savo žavesį. - Aš esu Vivjena Margo. Pažįstu visus Niujorko žymius vyrus. Tai kodėl nepažįstu jūsų? Tik nesakykite, kad nekalbate angliškai.
Gerai. Nesakysiu, - pasakė Maiklas ir maloniai nusišypsojo.
O šypsena verta milijono, - pasakė Vivjena, tiesdama ranką.
Maiklas ją paėmė. Ranka buvo švelni ir glotni. Gerasis Dieve, ji pasidarė net rankų plastinę operaciją.
Nesuprantu, kodėl mūsų keliai nesusikirto anksčiau. Bet malonu su jumis susipažinti. Pas ką jūs čia? - paklausė ji visą laiką šypsodama, pakreipusi galvą koketiška mokinukės maniera.
Čia dirba mano draugė, - atsakė Maiklas.
Aha. Tikrai? Kas jūsų draugė? Jei leisite paklausti.
Aš čia pas Džeinę.
Šypsena dingo.
Štai kaip, - pasakė ji.
Ir būtent tuomet, pačiu dramatiškiausiu akimirksniu, į priimamąjį įėjo Džeinė.
Tik sekundėlę ji sustingo, nustebusi, kad Maiklas jos darbovietėje. Paskui jos veide iš lėto nušvito miela šypsena, ir Maiklas negalėjo nuo jos atitraukti akių. Ji priėjo prie jo ir švelniai nuplėšė popierėlį nuo smakro - tarsi tai būtų paprasčiausias pasaulyje dalykas.
-Jam skauda, - tepasakė ji.
Skauda. Ir jis kraujuoja.
Prakalbo Vivjena:
Aš ką tik susipažinau su tavo draugu, Džeine Aukseli.
Gerai, - pasakė Džeinė. - Kuo jis vardu? Man jis nenori sakyti.
Maiklas, - atsakė Maiklas.
Maiklas... koks? - paklausė Vivjena.
Tiesiog Maiklas, - pasakė Džeinė, paskui paspaudė mygtuką liftui iškviesti.
Ak, kaip Stingas ar Madona.
Visiškai teisingai, - džiugiai pasakė Džeinė.
Maiklui buvo aišku, kad Vivjena dega smalsumu gauti daugiau informacijos, bet, jei Džeinė nenori jai suteikti to malonumo, jis, suprantama, nieko nesakys.
Ar einam pietauti? - paklausė Maiklas Džeinės.
Alkana kaip vilkas.
Džeine, tu ką tik atėjai, - pasakė Vivjena. - Mūsų laukia posėdžiai, telefono skambučiai... ir tas reikalas dėl Hju neišspręstas.
Einam, atia, - maloniai pasakė Džeinė, tarytum jos negirdėjusi.
Lifto durys staiga atsidarė, ir ji su Maiklu įėjo.
Kai durys užsidarė, Maiklas pasakė:
Mes vos iš ten pasprukome gyvi, Bone.
Sunkiai, Klaidai. Bet pasprukome. Neatsigręžk. Ji mus pavers veido pudros stulpais.
Stengsiuosi, - pasakė Maiklas.
Keturiasdešimt trečias
Jei galėčiau vieną išgyvenimą pratęsti iki amžinybės, pasirinkčiau akimirką, kai pamačiau Maiklą, laukiantį manęs motinos kontoros priimamajame.
Ne tą, kai pamačiau jį pirmą kartą St. Regis.
Ne kai su juo ėjome Penktuoju aveniu.
Ne-e. Pasirinkčiau susitikimą priimamajame. Nes tai reiškė, kad jis yra tikras. Tada ir visa kita buvo tikra: vakar diena St. Regis, mūsų vaikštinėjimas po muziejų, gardenija, kurią jis man dovanojo. Tai vyko iš tikrųjų. Tai reiškia, kadarą Kalėdų Senelis ir Velykų kiškutis, ir Džordžas Klunis.
Varom iš čia kur nors toli, - pasiūliau Maiklui.
Gerai. Kur norėtum keliauti?
Į Paryžių, bet turiu antrą valandą grįžti į posėdį.
Tai su Paryžiumi nieko nebus. Čiupkime taksi, pažiūrėsime, kur jis mus nuveš.
Maiklas spragtelėjo pirštais... ir prie mūsų sustojo taksi. Įdomu.
Ką tai reiškia? - paklausiau išplėtusi akis.
Garbės žodis, Džeine, nežinau. Visada galėjau tai padaryti.
Po dešimties minučių vaikštinėjome po Vest Vilidžą. Pirmiausia sustojome prie mūsų nuo senų laikų mėgstamos parduotuvės Li-Lac Chocolates, persikėlusios Aštuntojoje gatvėje į naują vietą. Aš taip džiaugiausi, kad ji tebėra. Nusipirkome šokoladinių triufelių. Maiklas sakė, kad juos valgysime „po pietų". Aš jam pasakiau, kad daugiau nebegali man nurodinėti, ir vieną suvalgiau dar neišėjus iš parduotuvės. Ir jis suvalgė.
Beždžioniauji, - pasakiau. - Mėgdžiotojas.
Nuoširdžiausiai pataikauju. Atviriausia meilikavimo forma.
Nužingsniavome iki Hadsono gatvės ir įėjome į parduotuvę,
kur pardavinėjo vien keistas senovines ketaus taupykles, pavyzdžiui, įdedi į šuns nasrus monetą, paskui paspaudi mygtuką ir šuns liežuvis išmeta monetą fokusininkui į ranką.
Dievulėliau, - nusistebėjo Maiklas, - ši taupyklė kainuoja devynis šimtus devyniasdešimt penkis dolerius.
Pinigai nieko nereiškia, - išdidžiai pasakiau. - Ar tokios norėtum?
Nesistenk pasirodyti, turtuole, - pasakė jis.
Bet atrodė patenkintas, o paskui vidury parduotuvės mane apkabino ir tylėdamas laikė priglaudęs. Tą akimirką tiksliai žinojau, ko noriu iš gyvenimo: šito. Šio jausmo, šios laimės, šio apkabinimo.
Pietavome žavingame prancūzų restorane, kuris ir vadinosi „Prancūzų restoranas". Ten sėdėdami, valgydami vištieną su gruzdintomis bulvytėmis, gerdami vyną kalbėjomės, kalbėjomės laisvai, lengvai, lyg tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje. Mes. Būdami kartu kaip vyras ir moteris. Arba moteris ir... kas ten tas Maiklas būtų. Angelas?
Turėjome ką išsipasakoti. Papasakojau Maiklui apie ketverius metus, praleistus Dartmute, kur visoje mokykloje buvau vienintelė mokinė, atsisakiusi slidinėti. Jis juokėsi, kai prisipažinau, kad baigusi mokslus po savaitės įstojau į religinę sektą. „Svorio stebėtojai".
Maiklas pasakė:
Tau nereikia „Svorio stebėtojų", Džeine. Atrodai puikiai. Visada atrodei puikiai. Ar tu nežinai?
Prisipažinsiu, - pasakiau, - ne. Niekada to nežinojau.
Iš tikrųjų visko aš Maiklui nepasakiau. Net pasakodama įdomiausias istorijas apie darbą su Vivjena, nepaminėjau spektaklio „Ačiū Dievui" sėkmės. Arba kad mes ketiname filmuoti istoriją apie mergytę ir jos išgalvotą draugą. Kurios pagrindas yra mano ir Maiklo istorija.
Kai pagaliau priverčiau Maiklą atsiverti ir kalbėti apie save, jis buvo žaviai kuklus, bet ir labai diskretiškas. Jis man truputį papasakojo apie keletą per daugelį metų labiausiai patikusių užduočių. Dvynukus Šiaurės Karolinoje, senatorės dukterį Oregone, keletą pasibaisėtinų istorijų apie ne pagal metus išsivysčiusį vaiką aktorių Los Andžele, apie kurį buvau girdėjusi.
Aš turiu daugybę klausimų apie tą „draugo" reiškinį, - pasakiau jam.
Deja, nežinau daugybės atsakymų. Norėčiau žinoti, Džeine. Neįsivaizduoji, kaip norėčiau.
Tokio atsakymo neužteko, bet jis gal buvo vienintelis, kurį galėjau gauti. Tada paklausiau Maiklo asmeniškesnio dalyko, kuris man nežmoniškai rūpėjo.
Ar tu kada nors buvai su kuo nors įklimpęs? Romantiškai?
Jis pasimuistė kėdėje ir patraukė pečiais.
Aš susipažįsta su žmonėmis, - tarė neatsakydamas į mano klausimą. - Man žmonės patinka, Džeine. Visokie žmonės.
Galiu lažintis, kad ir tu jiems patinki.
Neatrodė, kad Maiklas jaustųsi nepatogiai. Jis tik buvo, sakyčiau... santūrus. Ir, žinoma, paslaptingas.
Eime ką nors veikti, - pasakė Maiklas, imdamas mane už rankos. - Nesvarbu, ką.
Ir jis spragtelėjo pirštais, kad atvažiuotų taksi.
Keturiasdešimt ketvirtas
Nesvarbu, ką mes veikėme tą dieną. Galėjome kasti griovius, aš vis vien būčiau džiaugusis.
Bet darėme kai ką geriau negu griovių kasimas: mes šiaurinėje Centrinio parko dalyje, kur asfaltas lygus, o judėjimas nedidelis, važinėjome po kalvas riedučiais. Skridome kaip angelai, vos prasilenkdami su bėgikais, dviratininkais, šunų ve- džiotojais ir jų triukšmingais lojančiais būriais. Visą tą laiką mėgavausi jo draugija ir galvojau: Kas čia vyksta? Tikriausiai niekam taip dar nebuvo. Turi būti koks nors logiškas paaiškinimas. Bet sutikčiau, kad tokio ir nebūtų.
Nevažinėjau riedučiais nuo dešimties metų. Prisiminiau, kad motina mane vadindavo „griozdu" tai yra žmogumi be įgimto grakštumo. Su amžiumi aš, atrodo, nedaug patobulėjau. Prie 96-osios gatvės, važiuodama įkainiui stačiausios parko kalvos viršūnės, beveik nosimi ariau žemę. Skaudėjo šlaunis ir blauzdas. O paskui, pasiekę pačią viršūnę, skriejome žemyn greitai greitai, visiškai nevaldomai.
- Maiklai! - suklykiau.
Jis čiupo man už rankos.
Pasitikėk manim! - suriko.
Aš pasitikėjau. Ir keista, mes į nieką neatsitrenkėme, neištiš- kome. Maiklas manim pasirūpino kaip visada.
Sveikutėliai kalvos papėdėje sukritome ant vešlios žolės, uždusę, už keleto pėdų nuo senutės invalido vežimėlyje. Ji ten buvo su slauge kompanione, vilkinčia baltą krakmolytą uniformą.
Maniau, tau antrą valandą posėdis, - pasakė Maiklas, pažvelgęs į laikrodį.
Buvo. Aš jį praleidau.
Jaučiau, kad dėl to nė kiek nesijaudinu. Įdomu.
Senoji moteris mus stebėjo, dabar šypsojosi. Jos kompanionė apkamšė ją šaliku ir ėmė stumti vežimėlį tolyn.
Moteris atsigręžusi sušuko:
Linkiu jums abiem sėkmės. Jūs graži pora.
Aš su tuo sutikau. Pasižiūrėjau į Maiklą, bet jo veidas buvo neišskaitomas.
Ar mes pora? - paklausiau Maiklo, sulaikiusi kvapą laukdama atsakymo.
Jis nerūpestingai nusijuokė.
Galbūt pora pakvaišėlių, - pasakė jis.
Ne tai norėjau išgirsti, bet tiek to.
Pietų parke valgėme karštus dešrainius su prieskoniais, apipiltus garstyčiomis ir pagardais. Vaikštinėjome, kalbėjomės ir galiausiai vėl atsidūrėme prie mano namų.
Na, štai ir mes, - pasakiau nevykusiai šmaikštaudama.
Stovėjome prie durų, o durininkas Martinas taktiškai pasišalino. Taipf dabar pakviesiu Maiklą užeiti į mano butą. Žinoma, pakviesiu. Ir Martinas tam pritars.
Tačiau, kai šie lemtingi žodžiai jau beveik sklido iš mano burnos, Maiklas pasilenkė arčiau. Taip, pagalvojau. O taip, prašau. Jo veidas nuo manojo buvo beveik per colį, ir man užgniaužė kvapą. Niekada nebuvau jo mačiusi iš taip arti, jo lygios odos, jo žalių akių.
Paskui staiga atsitraukė, tarsi ko išsigandęs.
Labanakt, Džeine, - pasakė jis. - Buvo puiki diena, bet manau, kad dabar man geriau eiti.
Jis apsisuko ir greitai nuėjo, ir į mane neatsigręžė.
Aš jau tavęs pasiilgau, - sušnibždėjau.
Į tuštumą.
Keturiasdešimt penktas
Labanakt, Džeine... manau, kad dabar man geriau eiti. Kaip jis galėjo taip pasakyti? Visą dieną skendusi Maiklo akyse, ar galėjau tikėtis kitokios negu beprotiškos, bemiegės nakties? Tikrai nenorėjau būti viena savo bute, bet teko.
Nuėjau į svetainę ir žiūrėjau pro langą į miestą, sukramčiau porą Oreos. Gerai jau gerai, keturis Oreos. Gyvenau ganėtinai aukštai, kad matyčiau kitus netoliese stovinčius pastatus, mačiau ir puikų Centrinio parko vaizdą. Niujorkas visada man atrodė tinkama gyventi vieta, bet šį vakarą dar labiau, nes jame kažkur buvo Maiklas. Tačiau kas jis toks? „Išgalvotas draugas"? Angelas? Haliucinacija? Kiekvienas iš jų man atrodė nesąmonė. Bet kitokių paaiškinimų neturėjau.
