O tada suskambo telefonas. Nieku gyvu nenorėjau klausytis motinos ar įsikarščiavusio Hju išvedžiojimų. Tegu juos išklauso telefono atsakiklis.
Pirmiausia išklausiau save, prašančią skambinantįjį palikti žinutę. Paskui išgirdau draugės Kolinos balsą, tos, kuri išteka. Mes drauge lankėme Knygų klubą, Kino klubą, Roko koncertų klubą, Travelling Pet klubą. Dabar tikriausiai neturėtume tiek bendra.
Ak, Džeinyte, kaip norėčiau, kad būtum namie. Nuo tada, kai pasakiau apie Beną, mes dar nesikalbėjome.
Nuskubėjau prie telefono ir pakėliau ragelį.
Kolina, aš čia. Ką tik įėjau pro duris. Kaip tu? Palikau tau žinutę, - pasakiau, - kad mirštu iš noro susipažinti su tavo žymiuoju Čikagos advokatu.
Žinau, bet norėjau išgirsti tavo balsą, - pasakė Kolina, - gyvai. Norėjau išgirsti tikrą Džeinę.
Tu ją, vaikuti, girdi.
Taigi mes kalbėjomės. Kai po valandos ar daugiau Kolina baigė, galėjau apie jų vestuves pateikti išsamią informaciją Chicago Tribūne, New York Times ir Boston Globė. Benas, daktaro ir ponios Stiven Kolinz sūnus, būdamas paskutiniame kurse, išvyko studijuoti į Britų Kolumbiją, paskui į Mičigano universiteto Teisės institutą. Svarsčiau, ar Kolina pakeis vardą, tapusi Kolina Kolinz. Vėliau Benas dvejus metus dirbo Čikagos apygardos advokatų kontoroje. Su Kolina jį supažindino brolienė per vakarėlį Martos vynuogyno saloje. Jis turi butą su vaizdu į Mičigano ežerą. Kolina su savo kate Žėrute kraustosi pas jį. Kai Kolina ėmė pasakoti apie vestuvinio torto įdarą, nutraukiau.
Oho, tai jau viską suplanavai, - pasakiau, stengdamasi įtikinamai rodyti entuziazmą. Aš mylėjau Koliną, bet jei ji būtų pasakiusi, kad tortas bus papuoštas dviem dirbtiniais peliukais, vilkinčiais vakariniais drabužiais, tikriausiai būčiau išmetusi telefoną per balkoną.
Ak, Džeine, aš visą laiką kalbėjau tik apie save, save, save. Tu tokia kantri klausytoja.
Nieko tokio. Tam ir esu. Džiaugiuosi girdėdama, kad tu tokia laiminga. - O jei jai truputį pavydėjau, tai mano problema.
Kitą kartą tu man skambinsi su tokiomis pat naujienomis. Bet sakyk, kas pas tave naujo?
Nieko ypatinga, - pasakiau. Žinai, darbas ir bandymai įtikinti motiną nusileisti.
Kolina sukikeno:
Kaip visada.
Akf vos nepamiršau, atrodo, kad įsimylėjau tobuliausią žmogų - malonų, linksmą ir neįtikėtinai žavų, kuris gali būti ir mano fantazijos padarinys. Kitokį, nei įsivaizdavau, ir vis dėlto tokį pat.
Keturiasdešimt šeštas
Maiklas buvo čia kitą rytą.
Kantriai laukė prie mano namų, kaip laukdavo prieš daugelį metų. Kaip sakoma, žmogus iš kūno ir kraujo. Ne haliucinacija. Bent jau taip maniau.
Rankoje vėl laikė gražią baltą gardeniją.
Sveika, Džeine, - pasakė jis, toks truputį susivėlęs ir žavus. - Gerai miegojai?
O, taip. Kritau ir akimirksniu užmigau, - melavau aš. - O tu?
Mes nužingsniavome greta, koja kojon, kaip eidavome į mokyklą kiekvieną dieną. Vadinasi, jis vėl mane globoja? Mane saugo? Kodėl? Ar jis pats žino, kodėl? Kodėl jis negalėjo atsakyti į visus klausimus? Jis visada viską žinojo, kai buvau maža. Niekada nedvejojo, visada pasitikėjo savimi. Tai, kad jis atrodė sutrikęs, kaip ir aš, darė jį tarsi žmogiškesnį.
Pavasario oras buvo šaltokas, dangus grasino lietumi, bet šiandien niekas negalėjo numušti man ūpo. Buvau pilna vilties, o ką? Pirmą kartą po ilgo ilgo laiko.
Eidami be paliovos kalbėjomės apie viską ir nieką, praeitį ir dabartį - tik ne apie ateitį. Galbūt kalbėjimas su Maiklu ir yra geriausia šito dalis - draugystės ar meilės romano, ar panašiai. Nors, Dievas mato, norėjau stverti jį ir bučiuoti, o, tiesą sakant, daryti ir dar daugiau. Jis buvo tikras vyras, ko aštuonerių metų mergytė tiesiog negalėjo įvertinti.
Džeine! Nori ten užeiti? Prisiminti senus laikus?
Maiklas rodė į pažįstamą pagundų krautuvėlę „Bandelių mėgėjas" kitoje Madisono aveniu pusėje. Prieš dvidešimt metų ir daugiau mes, nuodėmingi, ten užsukdavome ne vieną rytą, o visiškai atvirai kalbant, aš ir toliau laikiausi tos tradicijos.
Kas negali atsilaikyti prieš bandeles, tas negali, - pasakiau. - Vesk ten.
Parduotuvėje laukiant eilėje Maiklas pasakė:
Kiek prisimenu, tavo mėgstamiausia bandelė būdavo su obuoliais, cinamonu ir graikiniais riešutais.
Mėgstamiausia iki šiol. Mėgstu ir kitas. Nelabai aš išranki.
Mes suvalgėme po bandelę, nors šį kartą jos taip netroškau - tai man nebūdinga, geras ženklas. Maiklas gėrėfrappe kavą, aš - kavą be kofeino. Būnant su Maiklu, labiausiai ryškėjo skirtumas, kaip mažai mes kalbėdavomės su Hju, - iš tikrųjų turėjome mažai ką bendra.
Vos išėjus į gatvę, kai buvome apie kvartalą nuo mano darbovietės, prasivėrė dangus ir ėmė pilti kaip iš kibiro ledinis lietus.
Galime pastovėti, kol nustos lyti, po anuo tentu arba galime bėgti, - pasiūlė Maiklas.
Aišku, bėkime.
Norėjau lėkti, visa gerkle šūkaudama.
Taigi mes bėgome per lietų, per balas iki kulkšnių, aplenkdami žmones, kurie buvo tokie protingi, kad pasiėmė skėčius. Man pakako proto nuo nevaržomų šūksnių susilaikyti.
Mes tiesiog įgriuvome pro kontoros duris, kiaurai peršlapę, juokdamiesi, kaip du vaikai arba susidoroję su iššūkiu suaugusieji. Kvailai šypsodamiesi, mes savaime linkome prie vienas kito arčiau, arčiau... O Dieve, aš norėjau, kad tai... atsitiktų... taip norėjau.
Bet.
Ateisiu pas tave vėliau, - pasakė Maiklas atsitraukdamas, jau be šypsenos. Jis susiraukė. - Gerai? Ar aš... tave varginu?
O taip, suprantama, vargini, pagalvojau kaip išbadėjusi. Tačiau šį kartą neketinau leisti jam pasprukti.
Todėl sugriebiau už rankovės, kad stovėtų, paskui pabučiavau - į skruostą. Bučinys nuo lietaus buvo šlapias, bet nuo jausmų šiltas.
Pasimatysime vėliau. Aš visada noriu tave matyti, - pasakiau, o paskui negalėjau nepridurti: - Jau tavęs pasiilgau.
Štai kokia aš: nepraleidžiu progos, gyvenu nevaržomai. Gi- muuusi laisvaaa...
Maiklas pasiuntė man paskutinį meilų žvilgsnį. Tada įėjau į pilną žmonių liftą ir paspaudžiau savo mygtuką.
Negalėjau vėl nedainuoti „Tikraa pasiuuutėlė". Man nieko nereiškė būti nevaržomai.
Viešpatie, kokia buvau laiminga.
Keturiasdešimt septintas
Maiklas tikrai buvo laimingas, nors ir kankinosi.
Todėl jis pasimatė su keliais geriausiais draugais ir jiems papasakojo apie Džeinę, kaip jie vėl susitiko, kad ji - keista - viską apie jį atsiminė.
Karštus karamelinius desertus, mūsų keliones į mokyklą, tą baisią baisią dieną, kai aš ją palikau, - viskąl
Bičiuliai jį palaikė, tačiau stebėjosi. Nė vienam nieko panašaus nebuvo tekę patirti.
Būk atsargus, Maiklai, - pasakė Blaitas, kuris jam buvo gal artimiausias. - Savo ir Džeinės labui. Jie turi mus užmiršti. Tokia tvarka. Taip visuomet buvo. Čia vyksta kažkas keista.
Tu taip manai? - paklausė Maiklas.
17.45, kaip žadėjęs, jis pasirodė Džeinės darbovietėje ir pasakė labą vakarą savo naujai draugei priimamojo sekretorei Elsei.
Manau, kad Džeinė manęs nelaukia, - tarė jis.
Manykite iš naujo, - pasakė Elsė. - Ji jūsų laukia. Laukė beveik visą dieną.
Elsė paskambino Džeinei, ir po minutėlės ši pasirodė, žvali, raudonskruostė. Ar ji paraudo?
Sakiau, kad tau trukdau, - tarė Maiklas.
-Jis tikrai neduoda ramybės, - tarstelėjo Elsei Džeinė.
Būkit malonus. Neduokite ramybės man, - pasakė Elsė, gerokai perkopusi šešiasdešimt.
Vėl ėmė lyti, bet Maiklas atsinešė skėtį. Jie ėjo į restoraną Primavera Aukštutiniame Ist Saide visą kelią kalbėdamiesi, tarsi būtų nesimatę ne kelias valandas, o ištisus mėnesius.
Ar tu žiūri televiziją? - paklausė Džeinė, prisišliedama prie jo, kad išvengtų balos.
Dažniausiai kabelinę, - atsakė Maiklas. - Pavyzdžiui, serialus „Dedvudas" ir „Didžioji meilė".
Man tie filmai taip pat patinka! - džiaugėsi Džeinė. - Ką dar veiki? Kas tave dar domina?
Maiklas pagalvojo. Žmonės paprastai neklausdavo apie jį patį. Kaip pastebėjo Klerė de Lunė, jis puikus klausytojas.
Hm, man patinka stadione žiūrėti futbolo rungtynes, - pasakė jis, - patinka Korina Beili Ry. NASCAR lenktynės. Sezanas. The White Stripes.
Džeinė nusijuokė.
Taigi... viskas.
Jis nusišypsojo.
Daug kas.
Ką tu veikei šiandien? - pasiteiravo Džeinė, kabindamasi jam už parankės.
Susitikau su draugais, - prisipažino jis. - Draugais, kurie... dirba tokį pat darbą. Dar bėgiojau. Nusnaudžiau.
Oho, kaip darbavaisi, - paerzino Džeinė.
Palauk, juk man atostogos, prisimeni? - pasakė jis.
Taip jie priėjo restoraną, ir Maiklui dingtelėjo: ar tai - pasimatymas? Panašu į pasimatymą.
Keturiasdešimt aštuntas
O kaip tau šiandien sekėsi? - paklausė Maiklas, kai tik atsisėdome ir padavėjas nuskubėjo atnešti mums butelio Frascati.
Padariau grimasą.
Ne blogiausiai, turint omenyje, kad teko šešis kartus atskirai bendrauti su Vivjena.
Amžius, žinoma, jos nepristabdė.
Nelabai. Gal šiek tiek. Pastaruoju metu. Žinai, aš statau filmą, nedidelį filmuką, nieko ypatinga. Galima sakyti, tokį saldainiuką.
Kaip „Šokoladas", - tarė Maiklas šypsodamas. - Man tas filmas patiko.
Stojo tyla. Galvojau, ką pasakyti, kad per daug neišsiduo- čiau.
Kalbėk, - pasakė Maiklas, - papasakok man apie jį. Man patinka klausytis apie tavo darbą.
Tikriausiai tik tau vienam, - nusijuokiau, stengdamasi neparodyti per didelio kartėlio. - Šiaip ar taip, mes turime filmui bendrą investuotoją vardu Karlas Fridkinas. Kai šįryt ėjau pro
Vivjenos kabinetą, po to, kai mus permerkė lietus, kas ten sėdėjo, jei ne Karlas Fridkinas? Apie tai paklausiau savo sekretorės Merės Luizos. Žinai, ką ji pasakė?
Kad Vivjena medžioja naują vyrą. Ketvirtąjį, tiesa?
Aš numečiau gabalą itališkos duonos, kuria gestikuliavau, ir spoksojau į Maiklą.
Nuostabu. Merė Luiza taip pat žinojo. Vienintelė aš nežinojau. Tikriausiai esu beviltiška bukaprotė.
Ne. Esi miela būtybė. Tau ir į galvą neateina tokios mintys, jei neišprovokuosi.
O tau ateina?
Sakykim, man teko matyti tavo motiną imantis veiklos. Tačiau ar žinai, kad ji tave myli?
Susiraukiau.
Kas gali manęs nemylėti? Aš tokia miela.
Priėjo padavėjas ir priėmė vieną užsakymą - jo užteks abiem. Aš vis dar neturėjau apetito, ir tai mane stebino, bet maloniai. Nesijaučiau nesveikuojanti, tiesiog nenorėjau valgyti.
Po dviejų espreso puodelių ir dviejų Sambucas likerio patraukėme į pietus Parko aveniu link. Lyti nustojo, Maiklo skėčiu ramsčiausi kaip lazda. Ėmiau ja baksnoti ritmiškai, paskui staiga užtraukiau sudarkytą variantą „Dainuoju lietuje". Tarsi stebėjau save, šokančią nuo uolos ir nebegalinčią sustoti. „Saulėėė širdyyyjeee, meilėės kuupinaaa..." Pagaliau susivaldžiau.
Atsiprašau. Nežinau, kas man užėjo. Tiesiog... pakvaišėlė Džeinė, - teisinausi išraudusi, nes susigėdau.
Man patinka pakvaišėlė, - pasakė Maiklas. - Be to, tu įdomi, ne pakvaišėlė.
Matote? Dėl tokių dalykų jį dar labiau myliu. Pakėlusi akis pamačiau, kad mes jau tik už kelių kvartalų nuo mano namų. Žingsniavome toliau, abu pritilę. Ar man pakviesti jį į viršų? Norėjau. Labai labai norėjau.
Kaupdama drąsą, pažvelgiau į Maiklą, ir staiga mes sustojome, o jis mane apkabino.
Išplėčiau akis, paskui, pamačiusi, kad Maiklas labai iš lėto prie manęs lenkiasi, sumirksėjau ir užsimerkiau. Pajutusi jo lūpas ant savųjų, beveik aiktelėjau, o širdis taip suspurdėjo, kad jis tikrai pajuto. Mano minčių draiskalai dabar apskritai kažkur nuskrido. Ak, Maiklai...
Per visą savo gyvenimą niekada taip nesijaučiau, nieko panašaus. Galiausiai vienas nuo kito atsiplėšėme. Žiūrėdama į jį, gaudydama orą, bandžiau sakyti...
Bet ir vėl ėmėme bučiuotis, nežinau, kas pradėjo, tik Maiklas laikė mano veidą savo rankose. Paskui stipriai stipriai kaip meškutį mane apkabino, o tai man labai patiko. Truputį vienas nuo kito atsitraukėme, bet paskui vėl bučiavomės ir bučiavomės. Paskui stovėjome susiglaudę, nekalbėdami, ir man atėjo į galvą, kad taip daryti man patiktų ilgai ilgai, gal net visą likusį gyvenimą. Ir jaučiausi apsvaigusi. Norėjau, kad tai nepraeitų. Niekada.
Keturiasdešimt devintas
Kai grįžau namo iš „pasimatymo" su Maiklu, - buvau įsitikinusi, kad tai pasimatymas, - neturėjau galimybės suvirškinti to, kas atsitiko, nes kažkas buvo mano bute.
Prieškambaryje degė šviesa, švietė palubės lemputės virtuvėje ir bent viena lempa svetainėje.
Man kilo beprotiška mintis, kad tai galėtų būti Maiklas. Kas žino, galbūt jis moka staiga atsirasti.
