Vivjenos skruostai liepsnojo, eidama prie manęs, ji sustojo už kelių colių nuo stalo.
Tai ne tavo kabinetas. Tai mano kabinetas. Kiekviena peleninė, kiekvienas stalas, kiekvienas kompiuteris, kiekvienas tualetas, kiekvienas popiergalis, kiekvienas dauginimo aparatas Xerox...
Aš išsižiojau.
-Jei ne aš, tu čia nedirbtum. Tu čia tikrai nedirbtum, jei žinočiau, kad gali fiziškai užgauti tokį talentingą aktorių, koks yra Hju Mekgratas. Aš neprivalau taikstytis su tokiu elgesiu.
Tu teisi, mama. Neprivalai.
Manyje kunkuliavo pyktis. Pasilenkiau ir išsitraukiau savo juodą odinę kuprinę. Paskui subraukiau į ją ką galėjau nuo stalo: popierius, laiškus, rašiklius ir fotografijas, nepamiršdama ir Rolodex tvarkyklės.
Nebūk juokinga, Džeine.
Ne, mama, aš ne juokinga. Esu sveiko proto, kaip ir buvau daugelį metų.
Paskui, kadangi aš esu aš, pridūriau:
Atsiprašau.
Praėjau pro ją, praėjau pro Hju. Staiga atėjo kvaila mintis: ar šiandien nepabučiuosi, mama?
Prie durų beveik susidūriau su Mere Luiza.
Eidama vestibiuliu į liftą, girdėjau ją sakant:
-Jie neturi lininio rankšluosčio, ponia Margo. Teks pasitenkinti medvilniniu.
Penkiasdešimt trečias
Tą rytą Maiklas užsidėjo ausines ir lėtai nubėgo iki valgyklos Olympia aplankyti Petės, įsitikinti, kad jai viskas gerai, bet jos ten nebuvo. Taigi jis atsisėdęs sočiai papusryčiavo ir bandė susivokti, kas pastaruoju metu vyksta. Pavyzdžiui, apgalvoti tai, kad jis, atrodo, įsimylėjo Džeinę Margo.
Buvo visi klasikiniai požymiai: smarkus širdies plakimas, prakaituoti delnai, dėmesio stygius užsisvajojus, tam tikras nebrandumas, laimės pojūtis beveik kiekvienoje kūno dalyje. Po vakar vakaro jis vėl privalėjo pamatyti Džeinę. Šiandien. Dar blogiau - privalėjo vėl ją pabučiuoti. Šįvakar jis susitiks su ja jos darbovietėje. Negali ten nenueiti, net jei visiems būtų geriau, jei to nedarytų.
Grįžęs namo po pusryčių, jis susidūrė su Pete... ir jos dukra. Jos ėjo iš jo namo.
Ką tai reiškia? Nieko gero!
Petė verkė, o mažoji mergaitė atrodė nuliūdusi ir sutrikusi. Tokią išraišką Maiklui teko matyti savo globotinių veiduose daug kartų, ir visada jam skaudėdavo širdį.
Sveika, Pete, - pasakė jis ir tuoj pat pasilenkė pakalbinti mažosios. - Labas, širdele. Tavo vardas Holė, tiesa? Kas atsitiko?
Mano mamytei liūdna, - pasakė ji. - Ji išsiskyrė su savo vaikinu Ovenu.
Štai kaip? Bet tavo mamytė labai stipri. Kieta kaip titnagas. Ar tau viskas gerai?
Turbūt. Pasikalbėjau apie tai su savo drauge Marta. - Paskui mergaitė sušnibždėjo: - Supranti, ji nematoma.
O, tikrai suprantu, - pasakė Maiklas, nes Marta susirūpinusi stovėjo čia pat. Ji jam pamojo. - Sveika, - pasakė mirktelėjęs Holei Maiklas. - Kaip gyvuoji, Marta?
Marta rankos mostu parodė, kad šiaip sau.
Paskui Maiklas atsitiesė.
Tu nuostabus žmogus, Pete. Pati žinai, ar ne? O venas yra dar... nesubrendęs suaugusiųjų žaidimams, - pasakė jis.
Pasakė tiesiai šviesiai.
Ačiū, Maiklai. Tu čia niekuo dėtas, - pasakė Petė. - Pati kalta.
Paskui ji pasiėmė Holę ir nuskubėjo paradiniais laiptais žemyn su Marta iš paskos.
O venas tikras šiknius, - sumurmėjo Maiklui pro šalį eidama Marta.
Pažiūrėjęs į nueinančią trijulę, Maiklas užbėgo keturis aukštus iki savojo. Nieko negalvodamas ėjo tiesiai prie Oveno durų ir jau ketino jam parodyti, iš kur kojos dygsta, bet susilaikė.
Tegu jį velniai! Ovenas Pulaskis to nevertas ir tikriausiai jam niekas nebepadės. Galbūt kažkas atsitiko jo vaikystėje, ir tai sugadino jam gyvenimą - iš tikrųjų tai atsitinka gal daugeliui vyrų, - bet jis negalėjo to pataisyti. Negalėjo sutvarkyti taip, kad mažiems berniukams nedraustų rodyti jausmų, o tai juos žeidžia, jie darosi pikti kaip velniai, kartais tokie lieka visą gyvenimą, todėl lieja pyktį ant viso pasaulio, o ypač ant moterų.
Staiga durys atsidarė, ten stovėjo O venas. Netikėtai pamatęs Maiklą, atrodė išsigandęs ir kaltu veidu. Tačiau tuojau pat susigriebė, nutaisė plačią šūdiną šypseną.
Sveiks, Maikai. Kas atsitiko, biče?
Maiklas jam trenkė.
Aš vykdau teisingumą, Ovenai. Laikyk save nuteistu.
Bet Maiklas nebūtų Maiklas - pasilenkė ir padėjo tam drimbai atsikelti nuo grindų.
Sakau tau, Ovenai. Tu labai klysti. Siame gyvenime nėra nieko geriau už meilę. Tai sunki užduotis, bet rask ką nors, kas tave pamiltų, ir labai stenkis jai atmokėti meile, stenkis iš visų jėgų. Tik ne Petę arba aš grįšiu.
Tai pasakęs, Maiklas vėl bastėsi po gatves. Turėjo pamatyti Džeinę - dabar.
Penkiasdešimt ketvirtas
Po dvidešimt trijų minučių, gal dvidešimt penkių - kas čia skaičiuos - Maiklas kėlėsi liftu į Džeinės kabinetą. Atidėlioti buvo neįmanoma. Kai atidarė duris, suprato, kad kažkas negerai. Jo nepasitiko svetinga Elsės šypsena, ji atrodė prislėgta.
Grįžtu pasimatyti su Džeine, - pasakė Maiklas.
Jos čia nėra. Tikėjausi, kad ji su jumis. Prieš pusvalandį Džeinė išėjo.
Už durų Maiklas girdėjo garsiai kalbančią Vivjeną. Paskui atpažino rėksmingą balsą blogo aktoriaus vardu Hju. Nesuprato, ką jie kalba, girdėjo tik pavienius žodžius „Džeinė" „pamišusi" ir atrodė, kad jie abu apimti kažkokios panikos.
Ta mergaitė neturi supratimo, kaip aš ją myliu, - kalbėjo Vivjena. - Visiškai nesupranta.
Kas jai atsitiko? - paklausė Elsės Maiklas. - Ar Džeinei viskas gerai?
Na, tikrai nežinau, bet ji smarkiai susipyko su motina ir savo vaikinu...
Maiklas žiojosi sakyti „jis nėra jos vaikinas!", bet susilaikė.
Elsė tęsė:
Kiek žinau... Džeinė įpykusi išlėkė, dar pasakė: „Tvarkyk visus mano reikalus. Amžinai!"
Nespėjo Elsė baigti, kai atsidarė durys ir įėjo Vivjena su Hju. Hju laikė prie veido prispaudęs rankšluostį. Maiklas tikėjosi, kad jam kas nors trenkė. Pavyzdžiui, Džeinė.
Vivjenos balsas, kai kreipėsi į Maiklą, buvo tulžingas.
Tu! Tu čia prikišai nagus. Džeinė niekada taip nesielgdavo. Tu ją sugadinai!
Ji grasino jam pirštu kaip griežta mokyklėlės mokytoja.
Nesuprantu, apie ką jūs kalbate, - prabilo Maiklas. - Džeinė yra suaugusi. Jos nepapirksi! Ne taip kaip Hju!
Hju prisimerkė ir staiga puolė prie Maiklo užsimojęs trenkti, kaip buvo išmokytas daryti scenoje. Maiklas lengvai atrėmė smūgį ir daug negalvodamas žiebė iš apačios Hju po duobute.
Aktorius susirietė ir atsisėdo ant grindų - labiau iš nuostabos negu iš skausmo.
O Maiklas pats nustebo dar labiau: du smūgiai mažiau negu per valandą.
Apgailestauju, - pasakė Maiklas, bet apsigalvojo. - Ne, neapgailestauju. Pats prisiprašei, Hju. Oveno man truputį gaila. Džiaugiuosi, kad sudaviau tau.
Else, skambink devyni vienas vienas, - rėkė išraudusi Vivjena. - Kviesk apsaugą. Pašauk ką nors. O tu, - suurzgė ji Maiklui, - atstok nuo Džeinės, nuo Hju ir nedrįsk daugiau rodytis šioje įstaigoje.
Maiklas pasakė:
Gal iš trijų dalykų pakaks išpildyti du?
Penkiasdešimt penktas
Paskui Maiklas susivokė vėl esąs gatvėje. Juto tuos pačius simptomus, kaip ir anksčiau, tačiau jie labiau vargino: nerimas, baimė, nemalonus spaudimas krūtinėje. Klausimai dėl Džeinės ir savęs liko tie patys. Jis neturėjo Džeinės mobiliojo telefono numerio. Prisiminė tai eidamas pro vieną iš nedaugelio Niujorke likusių taksofonų.
Eiti į Džeinės butą buvo beprasmiška. Jei ji įsiutusi išlėkė iš kabineto, tai neis ten, kur ją lengvai gali rasti Vivjena. Kur ji galėtų eiti?
Jis ėjo ir ėjo, kai nuo ėjimo pavargo, leidosi palengva bėgti, o pavargęs nuo tokio bėgimo bėgo greičiau. Žmonės ant šaligatvio nuo jo pasitraukdavo, tarsi jis būtų pamišėlis. Gal jie buvo teisūs. Niujorkiečių nestebino pamišėliai.
Jis užsidėjo ausines ir klausėsi Korinos Beili Ry. Tai truputį padėjo. Korina veikė raminamai. Nežinodamas tikslo, jis bėgo Riversaido keliu, kol prie 110-osios gatvės danguje pasimatė Šv. Jono Pranašo katedros bokštai.
Iš tikrųjų ši gatvė buvo žinoma kaip Katedros bulvaras, o Šv. Jono Pranašo katedra didžiausia pasaulyje. Todėl, kad Šv. Petro bazilika Romoje nelaikoma katedra. Maiklas tokius dalykus žinojo. Jis visada daug skaitė, laikė save studentu.
Jis patraukė vienas iš mažesniųjų durų, kurios buvo įstatytos į labai dideles. Įėjo į vidų, atsiklaupė ir persižegnojo.
Bažnyčia buvo milžiniška, ne mažiau kaip poros šimtų jardų ilgio, ir staiga jis pasijuto labai mažas. Prisiminė skaitęs, kad po jos centriniu kupolu laisvai tilptų Laisvės statula. Labai galimas daiktas.
Klūpodamas čia, katedroje, Maiklas jautėsi toks... žmogiškas. Nebuvo tikras, kad jam tai patinka. Bet nepasakysi, kad nepatinka.
Penkiasdešimt šeštas
Maiklas išjungė per ausines sklindančią muziką ir ėmė melstis. Jis laukė atsakymų, jam reikėjo atsakymų, tačiau neatrodė, kad kokio nors sulauks. Galiausiai pakėlęs galvą dairėsi po didingą bažnyčią. Katedroje jam visada viskas patiko: prancūzų gotikos ir romaninio stiliaus derinys; iš vidaus galerijos spinduliuojančios koplyčios; bizantinės kolonos ir arkos; aidintys balsai, kažkur repetuojantis vargonininkas. Čia gyvena Dievas. Tikrai gyvena, mąstė Maiklas.
Kai jo akis užkliuvo už puošnaus rozetės pavidalo lango virš altoriaus, jį apgaubė ramybė. Širdis truputį aprimo.
Paskui, didžiausiai jo nuostabai, akys prisipildė ašarų. Jos ištryško užtemdydamos vaizdą ir nuriedėjo skruostais.
„Kas man darosi?" - sušnibždėjo jis. Skusdamasis įsipjovė, trenkė tą pačią dieną dviem vyrukams (nors abu to nusipelnė), o dabar verkia. Iš tikrųjų jį apėmė beribis liūdesys. Tai štai ką reiškia sielvartas. Skausmas širdyje, gumulas gerklėje - apie tai buvo daug girdėjęs ir skaitęs.
Tačiau sielvarto niekada nebuvo patyręs, o jis buvo toks skausmingas, nemalonus, norėjosi, kad liautųsi. Maiklas spragtelėjo pirštais, bet nieko neįvyko. Čia jis buvo tikrai bejėgis, juk taip? Sutrikęs, nežinantis, ko griebtis, išmuštas iš vėžių. Smarkų širdies plakimą pakeitė nedidelis diegliukas, o su juo atėjo aiškumas, žinojimas. Siaubingas žinojimas.
O gal... pranešimas. Ar atėjo pranešimas?
Maiklas manė, kad tai atsakas į jo maldas, bet jis tokio nenorėjo. Jam atrodė aišku, kodėl grįžo į Niujorką, kodėl vėl susitiko su Džeine Margo. Tokie jausmai-nuojautos visada būdavo prieš naują užduotį, o dabar jis ją gavo. Pranešimas buvo labai aiškus, bet jis neprisiminė, kad anksčiau taip skausmingai būtų buvę paliesti jo jausmai. Niekada, nė kartelio, kiek atmintis siekė.
- O, ne, - sušnibždėjo jis garsiai. - To negali būti.
Tačiau taip buvo. Tai paaiškino viską, kas vyko iki dabar. Kaip trūkstama dalis galvosūkio, kurį jis bandė išspręsti. Paaiškino, kodėl jis rado Džeinę. Žinoma, paaiškino. Tai buvo puikus atsakymas.
Jis vėl pažvelgė aukštyn, į nuostabų rozetės pavidalo langą. Paskui į altorių. To negalėjo atsitikti. Tačiau atsitiko.
Prieš daugelį metų Maiklas palydėjo Džeinę į gyvenimą. Jis lengvino jos dalią, būdamas išgalvotu draugu, kol jai sukako devyneri metai ir jis turėjo ją palikti.
O dabar jis buvo tas, kuris parinktas išlydėti Džeinę iš gyvenimo. Dabar jis tai suprato. Kalbama apie žmogaus mirtingumą, tiesa?
Džeinė mirs.
Štai kodėl jis čia, Niujorke.
TREČIA DALIS
Žvakės vėjuje
Penkiasdešimt septintas
Ar tai vadinti pranešimu? Ar pažadinimu? Instinktu?
Jaučiau poreikį ateiti į vieną iš mūsų vietelių: paradinių Metropoliteno laiptų, su mano mėgstamu vaizdu į Niujorką nuo tų laikų, kai buvau maža ir ateidavau čia su Maiklu.
Pasėdėjau ant laiptų. Triukšmingai išlėkusi iš motinos kontoros, automatiškai liepiau taksi vairuotojui vežti čia. Dabar mano pyktis išgaravo ir pamažu virto kažkuo panašiu į stiprybę. Bent jau taip save įtikinėjau. Juk nesėkmės užgrūdina, tiesa? Sis posakis man iki šiol nelabai patiko, bet dabar jį prisitaikiau.
Atrodė, kad sužydėjo kiekviena pavasario gėlė. Nuo tos vietos, kur sėdėjau, matėsi rausvi obelų žiedai, ryškiai liepsnojo raudonos azalijos. Prie Penktojo aveniu gėlyną kaip šachmatų lentą geltonais ir oranžiniais žiedais užtvindė ką tik pasodintos medetkos.
Jau geriau, daug geriau.
Iš autobuso priešais muziejų ritosi moksleiviai. Senutės su lazdelėmis atsargiai kopė laiptais, tikriausiai pažiūrėti Džekės Kenedi drabužių parodos. Aš ten buvau, mačiau.
Nuo manęs už kelių žingsnių sėdėjo paauglių porelė. Jie be saiko bučiavosi, o man patiko į juos žiūrėti, nes, bent jau šią akimirką, jie buvo beviltiškai įsimylėję. Ar aš irgi įsimylėjusi, ar beviltiškai?
Gera buvo tai, kad jaučiausi, lyg nuo pečių kas būtų nuėmęs sunkią naštą. Buvau laisva nuo Vivjenos, nuo Hju, sunkumų darbe, laisva nuo devynių iki penkių (tiksliau, nuo devynių iki devynių), laisva nuo rūpesčio, ar gerai atrodau. Nors valandą ar panašiai.
